Dienoraštis be savininkės

Aš nežinau kas jį parašė...

Kai aš buvau maža, visiškai nebijojau vandens. Vanduo man suteikdavo labai daug džiaugsmo ir malonumo. Visada pirma lėkdavau į vandenį, kai su šeima atvažiuodavome išsimaudyti prie vandens. Dėl savo vandens nebijojimo, nekartą buvau patekusi ir į pavojingą situaciją. Mama iki šiol pasakoja istoriją iš vaikystės, kai visai mūsų šeimai nuvykus išsimaudyti į Nemuną ties Jurbarku, aš pirma nusimečiau visus rūbus ir nėriau tiesiai į vandenį. Ačiū Dievui tada mane išgelbėjo vyresnysis brolis, atbėgęs iš paskos ir ištraukęs mane iš toje vietoje stiprios upės srovės.

Šį kartą tiek laukite kitų įrašų.

Kitą kartą, jau pati prisimenu, kaip tėvų kolektyviniame sode, jau gerokai rudenį, žaidėm su jaunesniuoju broliu prie nedidelio prūdelio bandydami sugauti ir ištraukti varles iš vandens. Tą kartą staiga paslydo koja ir aš kaip nėriau po vandeniu su visais rūbais... Netoli buvusi mama ištTurbūt buvo ir daugiau panašių nuotykių vaikystėje, kurie vėliau, jau man augant, suformavo mano vandens gylio baimę. Jaunystėje daug plaukiojau vasaromis atviruose vandens telkiniuose, o šaltuoju metų laiku lankiau baseiną ir mokiausi kuo geriau plaukti. Tačiau, visada, nuplaukus toliau nuo vandens telkinio kranto arba net giliame baseine, mane, rodos, sukaustydavo ir paralyžiuodavo baimė to, kas yra ten, apačioje. Kiek gilu ten yra? Kokie ten gyviai plaukioja? Kokie augalai želia? Ar ten tamsu ir niūru? Kokie pavojai ten gali slypėti ir sužeisti mane? Neleisdavau sau ilgai ieškoti atsakymų, sukdavau atgal ir visu greičiu lėkdavau atgal į krantą, ten kur galiu kojomis paliesti švarų ir skaidrų dugną, jausti žemę po kojomis, išsigelbėti...

Šį kartą tiek laukite kitų įrašų.

  Pireš kokią savaitė su šeima keliavome į iškylą.Bet nepasisekė į ją ruoštis.Mano jaunesnysis brolis vis rėkė r rėkė kad nenori važiuoti,o tai buvo mano svajonė.Po vlandos pradėjo smarkiai lyti. Nugriaudėjo griaustinis ir tėvai išėjo apsipirkti. Likau viena su išsigandusiu broliu.Jis rėkė,nes bijojo žaibo ir graiustinio. Staiga užgirdau rakinant duris :

-Gal tėvai,-pagalvojau.

Bet tai ne tėvai nubėgau į viršų ir su broliu pasislėpiau.Abu bijojome. Išgidome riksmą.Nieko nebuvo.Niekas nerakino durų.Dėl atsargos pasislėpėme po lova.Apačioje girdėjosi vis dar baisus riksmas.Užgirdome žingsnius.Pasislėpiau kampe,brolis įlindo į mano papuošalų milžiišką dėžę. Užmigau ir daugiau nieko nebepamenu.

                                                  Šį kartą tiek laukite kitų įrašų.

Kaip buvau maža   9 metų mergaitė.  labai mėgau vandenį.Kai su tėvais atvažiuodavom prie jūros aš negalėjau išlipti iš vandens,man patiko jame žaisti,nardyti.Ir vieną dieną šokau į  vandenį ir neišnirau tėvai sunerimę šoko manęs gelbėti.Kaip tėvai mane išnešė iš vandens man medikų pagalbos neprireikė.Bet daugiau nenorėjau lyst  į vandenį.Mačiau  kaip maudosi mano amžiaus vaikai.Tėvai mane ragino eiti bet aš nesutikau .Labai norėjau šokti su jais bet baimė neleido. .Bet kaip pažvelgiu  į vandenį  prisimenu tą baisų  įvykį   laimėj viskas baigėsi laimingai.Aš galvojau galbūt kada nors atsikratysiu savo baimės 

šį kartą tiek  laukite kitų įrašų 

aš  labai norėjau šuniuko maldavau tėvų kad jį man nupirktų.Po ilgo laiko prašymų pagaliau turėjau šuniuką vokiečių aviganio veislės labai jį  mylėjau,šėriau.Jis buvo tik 1 mėnesio.Daviau jam vardą Maksas.Kai jis paaugo   nebegyveno pas mus namuose jis gyveno būdoje nes buvo sarginis šuo.Bet Maksą aš vistiek labai mylėjau ir šėriau.Ir vieną dieną nešiau jam bliūdėlį su maistu ir vandeniu.Jis šoko ant manęs ir kando į ranką tai pamatę tėvai puolė ir atkabino jį nuo manęs .Iš rankos bėgo kraujas tai gretai sėdom ir važiavom į ligoninė ten man ranką peršvietė ir sugipsavo tada važiavau namo.Kai grįžom maksno nemačiau.Tėvų paklausiu: o kur Maksas.Tėvai atsakė kad jį atidavė aš pravirkau nubėgau į savo kambarį.Aš ant jo nepykau ir negalėjau apie jį nustoti galvojus  aš jį labai mylėjau.Kas jai aš daugiau jo niekada nepamatysiu? 

šį kartą tiek laukite kitų  įrašų